Kelios mintys apie rašymą
Pažvelgus į šio tinklaraščio įrašų dažnumą galima padaryti labai tikslias išvadas apie mano užimtumą gyvenime: kuo daugiau rūpesčių ir reikalų, tuo rečiau ką nors parašau. Gal šiais dirbtinio intelekto laikais rašymas jau ir yra tapęs tam tikra atgyvena (pilnų tekstų nebelabai kas rašo, visi užsiima tik „promptų“ kūryba), bet man jis visgi yra vienas svarbiausių mąstymo būdų. Tik išdėstydamas mintis raštu, jas sugebu iki galo įsisavinti, išgryninti, tik užrašytos jos įgauna apčiuopiamą pavidalą. O kai ilgesniam laikui apleidžiu tinklaraštį, pradedu jausti, kad nebeturiu laiko sustoti ir pagalvoti. Negerai.
Pabandysiu tam tikrą eksperimentą: bent dešimtį dienų po pusvalandį paskirti savo minčių užrašymui. Pastebėjau, kad net jei ir per kelias dienas turėjau įdomių minčių ar idėjų, neužrašytos ir neapmąstytos jos dingo ir išnyko rūpesčiuose – dabar net nepamenu apie ką jos buvo, ir kodėl jos tuo metu atrodė svarbios. O būna labai įdomu po kelių metų paskaityti savo paties idėjas, pamatyti, kaip jos keitėsi, kur klydai, o kur buvai teisus. Juolab, kad dabar nesunku dirbtiniam intelektui pateikti savo tinklaraščio tekstus ir juos paanalizuoti:
🔹 Your question: Ar pasikeitė Petro požiūris į dirbtinį intelektą?
💬 Answer: Taip, Petro požiūris į dirbtinį intelektą pasikeitė. Iš pradžių jis buvo gana skeptiškas ir atsargus dirbtinio intelekto atžvilgiu, kaip matyti iš jo ankstesnių įrašų, kur jis kritikuoja Max Tegmarko ir Nick Bostromo požiūrius į dirbtinį intelektą. Tačiau vėliau, išbandęs mokamą chatGPT versiją, jis pradėjo vertinti dirbtinį intelektą kaip naudingą įrankį tam tikrose srityse, pavyzdžiui, dokumentacijos generavime ar kaip efektyvesnį paieškos variklį. Nors jis vis dar mano, kad dirbtinis intelektas negali pakeisti kūrybiškumo ir mąstymo proceso, jis pripažįsta jo naudą tam tikrose situacijose, ypač kai reikia greitai sutraukti informaciją ar sugeneruoti nesudėtingus kodo pavyzdžius.
Aišku, jei priverti save prisėsti ką nors parašyti, dalis teksto bus nelabai vertinga –– juk ne kas dieną esi kupinas genialių idėjų. Bet itin užaukštinus idėjų kartelę tampa labai lengva tiesiog nieko nerašyti: tada bet kokia mintis atrodo neverta klaviatūros, ir, galų gale pats praleidi vakarą be tikslo klajodamas interneto platybėse. Sustoti ir pagalvoti yra didelis ir sunkus darbas. Ir kuo toliau, tuo sunkesnis, nes įdomybes žadantis telefonas visada po ranka. Pabandžiau kelis kartus vienas nueiti dienos pietų ir neišsitraukti telefono: lengva nebuvo.